Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Šmitas (Helmut Schmidt).
Vokietijos socialdemokratų partija
2011 m. gruodžio 4 d.
Pranešimas spaudai
Buvusio Vokietijos kanclerio Helmut Schmidt kalba „Vokietija Europoje ir su Europa“ eiliniame Vokietijos socialdemokratų partijos suvažiavime (Berlynas, 2011 m. gruodžio 4 d. )
- Galioja tik pasakytas žodis -
Mieli bičiuliai, gerbiamos ponios ir ponai,
leiskite man pradėti nuo labai asmeninės pastabos. Kai Zigmaras Gabrielis (Sigmar Gabriel), Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank Walter Steinmeier) ir mano partija paprašė manęs parengti pranešimą, prisiminiau, jog tą pačią dieną prieš 65 metus kartu su Loki (Hannelore „Loki“ Schmidt - Helmuto Schmitd‘o sutuoktinė – vert. past.) klūpėdamas ant kelių piešiau Vokietijos socialdemokratų partijos (toliau tekste – VSDP) kvietimo plakatą Hamburge-Noigrabene. Tačiau turi Jums prisipažinti: būdamas tokio amžiaus ir žvelgdamas į partijos politiką, esu jau anapus gėrio ir blogio. Jau seniai, pirmoje eilėje ir antroje eilėje galvoju tik apie mūsų tautos užduotį ir vaidmenį Europos bendrijoje.
Kartu džiaugiuosi, kad tribūnoje kartu su manimi yra ir Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg), mūsų kaimynas iš Norvegijos, kuris begalinės savo tautos nelaimės akivaizdoje mums ir visiems europiečiams parodė tvirtos teisinės valstybės, liberalaus ir demokratinio vadovavimo kelrodį pavyzdį.
Kai tampi senu žmogumi, galvoji, žinoma, didelėmis atkarpomis – tiek į praeitį, tiek ir į siekiamą ir trokštamą ateitį. Bet prieš kelias dienas negalėjau vienareikšmiškai atsakyti į vieną paprastą klausimą. Wolfgang‘as Thierse paklausė manęs: „Kada gi Vokietija taps normalia šalimi?“ O aš atsakiau: „Netolimoje ateityje Vokietija nebus „normali“ šalis. Nes tam prieštarauja mūsų baisi, tačiau unikali istorinė našta. Tam prieštarauja ir mūsų demografiškai ir ekonomiškai perdėm centrinė padėtis mūsų labai mažame į nacionalines valstybes susiskirsčiusiame žemyne.
Štai jau ir pradėjau savąjį pranešimą tema: Vokietija Europoje, kartu su Europa ir už Europą.
I. Europos integracijos motyvai ir kilmė
Nors tik kai kuriose iš 40 nacionalinių Europos valstybių – Italijoje, Graikijoje ir Vokietijoje – nūdienos tautinė savimonė išsivystė pavėluotai, bet visur ir kartas nuo karto būta kruvinų karų. Europos istoriją, žvelgiant iš Vidurio Europos, galima apibūdinti kaip nepaliaujamų kovų seką tarp periferijos ir centro, ir atvirkščiai, tarp centro ir periferijos. Centras savo ruožtu nuolat būdavo lemiamu mūšių lauku.
Jei Europos centro valdovai, valstybės ar tautos nusilpdavo, nusilpusį centrą užpuldavo kaimynai iš periferijos. Daugiausia sugriovimų ir santykinai daugiausia žmonių gyvybių nusinešė pirmasis Trisdešimties metų karas nuo 1618 iki 1648 m., kuris didžia dalimi vyko vokiečių žemėje. Anuomet Vokietija buvo tik geografinė sąvoka su neaiškiomis vokiečių kalbos erdvė ribomis. Po to sekė prancūzai, vadovaujami Liudviko XIV, o po to - vadovaujami Napoleono. Švedai antrąkart neužsuko, tačiau kelissyk buvo atėję anglai ir rusai, paskutinieji, valdant Stalinui.
O kai dinastijos, ar valstybės Europos centre sustiprėdavo – arba kai jausdavosi stiprios – tada priešingai, jos traukdavo link periferijos. Tai taikytina ir Kryžiaus žygiams, kurie buvo ne kas kita kaip užkariavimo žygiai ne tik Mažosios Azijos link, bet ir Rytų Prūsijos, ir visų trijų šiandieninių Baltijos valstybių link. Naujausiais laikais tai pasakytina ir apie karą prieš Napoleoną bei apie tris Bismarko karus: 1864-ųjų, 1866-ųjų ir 1870/71-ųjų.
Tą patį galima pasakyti ir apie antrąjį Trisdešimties metų karą nuo 1914 iki 1945, ypač apie Hitlerio prasiskverbimus iki Šiaurės kyšulio, iki Kaukazo, iki Graikijos Kretos, iki pat Pietų Prancūzijos ir net gi iki Tobruko, netoli Libijos ir Egipto sienos. Europos katastrofa, išprovokuota Vokietijos – tai ir žydų katastrofa, ir vokiečių nacionalinės valstybės katastrofa.
Tačiau prieš tai ir lenkų, ir Baltijos tautų, čekų, slovakų, austrų, vengrų, slovakų ir kroatų likimas buvo toks kaip vokiečių, jie visi per amžius kentėjo dėl savo centrinės geopolitinės padėties šiame mažame Europos žemyne. Arba kitaip tariant: daugeliu atveju mes, vokiečiai, leidome kentėti kitiems dėl mūsų centrinės valdžios pozicijos.
Šiandien konfliktinės teritorinės pretenzijos, kalbų ir sienų konfliktai, kurie dar vaidino vaidmenį tautų sąmonėje pirmoje 20 a. pusėje, prarado de facto savo reikšmę, bent jau mums vokiečiams.
Jei viešosios nuomonės sąmonėje ir paviešintoje Europos tautų nuomonėje žinios ir atsiminimai apie Viduramžių karus beveik nugrimzdo į užmarštį, tai atmintis apie abu 20 a. Pasaulinius karus ir Vokietijos okupacija vis dar vaidina latentiškai dominuojantį vaidmenį.
Mums, vokiečiams, man atrodo yra lemiama tai, kad visi Vokietijos kaimynams, visiems žydams visame pasaulyje, gyvi prisiminimai apie Holokaustą ir vokiečių okupacijos metais periferijos šalyse padarytas niekšybes. Mes, vokiečiai, nevisiškai suvokiame, kad tikriausiai dar kelios mūsų kaimynų kartos jaus nepasitikėjimą vokiečių atžvilgiu.
Su šia našta dar gyvens ir naujai gimusios vokiečių kartos. O ir šiandienė karta neturėtų pamiršti, kad būtent nepasitikėjimu būsima Vokietijos raida grįsta 1950 m. Europos integracijos pradžia.
Čerčilis savo garsiojoje Ciūricho kalboje 1946 m. paminėjo du motyvus, kodėl reikia sutarti su vokiečiais ir kartu su jais kurti Jungtines Europos valstijas: pirma, tai – bendra gynyba nuo grėsmingai atrodančios Sovietų Sąjungos, ir antra, Vokietijos įtraukimas į platesnę pasaulinę sąjungą. Čerčilis iš anksto toliaregiškai numatė Vokietijos stiprėjimą.
Ir kai 1950 m., praėjus ketveriems metams po Čerčilio kalbos, Robertas Šumanas ir Žanas Mone (Jean Monnet) paskelbė Šumano planą apie sunkiosios vakarų pramonės apjungimą, tai įvyko dėl tos pačios – Vokietijos įtraukimo – priežasties. Šarlis de Golis (Carles de Gaulle), po dešimties metų ištiesęs Konradui Adenaueriui ranką susitaikymui, padarė tai vedinas to paties motyvo.
Visa tai įvyko realistiškai suvokiant galimą Vokietijos stiprėjimo raidą, dėl kurios buvo baiminamasi. Tuometinė Vakarų Europa apsiribojusi Europos integracija tai buvo ne Viktoro Hugo, 1849 m. kvietusio suvienyti Europą idealizmas, ne koks nors kitoks idealizmas 1950/1952 m. Tuometiniai Europos ir Amerikos vadovai (Džordžas Maršalas (George Mashall), Aizenhaueris (Eisenhower), Kenedis (Kennedy) ir, visų pirma, Čerčilis (Churchill), Žanas Mone( Jean Monet), Adenaueris ir de Golis (de Gaulle) arba ir De Gasperis (de Gasperi) ir Anri Spakas (Henri Spaak) veikė jokiu būdu ne idealizmo Europai vedini, tačiau vedini ligtolinio Europos istorijos išmanymo. Jie veikė suvokę realistinę būtinybę ir siekdami išvengti kovos tarp periferijos ir vokiečių centro tąsos. Tas, kas dar nesuprato šio Europos integracijos kilmės motyvo, kuris vis dar yra pagrindinis elementas, tam trūksta primygtinos prielaidos išspręsti nūdienos labai keblią krizę Europoje.
Kuo labiau septintajame, aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje Vokietijos Federacinė Respublika stiprėjo ekonominiu, kariniu ir politiniu požiūriu, tuo labiau Vakarų valstybių vadovų akyse Europos integracija virto apsidraudimu nuo pakartotinio vokiečių disponavimo politine valdžia. Pradinis, pvz., Margaret Tečer (Margret Thatcher), Miterano (Mitterand‘o) ar Andreočio (Andreotti) pasipriešinimas 1989/1990 abiejų pokarinių vokiečių valstybių susivienijimui buvo vienareikšmiškai grįstas susirūpinimu dėl stiprios Vokietijos mažo Europos žemyno centre.
Leiskite man šioje vietoje vieną mažą asmeninį nukrypimą. Aš klausiausi Žano Mone, kai dalyvavau Mone komiteto „Pour les Etats-Unis d‘Europe“ (pranc. „Už Jungtines Europos valstijas“) Tai buvo 1955-ieji metai. Žanas Mone man lig šiol yra vienas iš labiausiai toliaregių prancūzų politikų, kuriuos aš savo gyvenime pažinojau, o integracijos reikaluose, beje, ir dėl savo Europos integracijos laipsniško proceso koncepcijos.
Nuo to laiko suvokdamas vokiečių tautos strateginį interesą, o ne iš idealizmo, tapau ir likau Europos integracijos šalininku, Europos integracijos šalininku, Vokietijos įtraukimo šalininku. (Tai mane atvedė prie Kurtui Šumacheriui (Kurt Schumacher) nesvarbios, tačiau man, kaip anuomet 30-ties metų grįžusiajam iš karo, labai reikšmingos kontroversijos su mano labai gerbiamu partijos pirmininku). Tai atvedė mane 6-jame dešimtmetyje prie pritarimo tuometinio lenkų užsienio reikalų ministro Rapackio (Rapacki) planams. Tuomet 7-jo deš. pradžioje parašiau knygą nukreiptą prieš oficialią Vakarų branduolinio strateginio atpildo strategiją, kuria NATO, kurioje mes dalyvavome, grasino galingai Sovietų Sąjungai.
II. Europos Sąjunga yra būtina
De Golis (De Gaulle) ir Pompidu (Pompidou) 7-jame ir 8 deš. pradžioje tęsė Europos integraciją, siekdami įtraukti Vokietiją, tačiau savo šalių beatodairiškai jie nenorėjo įtraukti. Po to geras mano ir Žiskar d‘Estenas (Giscard d‘Estaing) savitarpio supratimas atvedė prie prancūzų ir vokiečių bendradarbiavimo ir Europos integracijos pratęsimo periodo, kurį po 1990-ųjų pavasario pratęsė Miteranas (Mitterand) ir Kolis (Kohl). Be to nuo 1950/52 m. iki 1991 m. Europos bendrija palaipsniui nuo 6 narių padidėjo iki 12 valstybių narių.
Žako Deloro (Jacues Delors) (tuometinio Europos Komisijos pirmininko) tolesnio darbo dėka, Miteranas ir Kolis 1991 m. Mastrichte įsteigė bendrą euro valiutą, kuri po dešimties matų tapo apčiuopiama. Viso to pagrindas buvo vėl gi prancūzų susirūpinimas dėl ypač galingos Vokietijos – tiksliau sakant: ypač galingos Vokietijos markės.
Tuo tarpu euras tapo antra pagal svarbą valiuta pasaulio ekonomikoje. Ši Europos valiuta tiek viduje, tiek išorėje lig šiol yra stabilesnė nei amerikiečių doleris ir stabilesnė nei Vokietijos markė buvusi per pastaruosius dešimt metų. O visi svaičiojimai ir rašliava apie tariamą „euro krizę“ tai lengvabūdiški žiniasklaidos, žurnalistų ir politikų plepalai.
Tačiau pasaulis pasikeitė nuo Mastrichto laikų 1991/92 m. Išgyvenome Rytų Europos tautų išsilaisvinimą ir Sovietų Sąjungos imploziją. Išgyvename Kinijos, Indijos, Brazilijos ir kitų „pereinamojo laikotarpio šalių“ , anksčiau vadintų Trečiojo pasaulio šalimis, kilimo fenomeną. Tuo pačiu didžiųjų pasaulio dalių ekonomikos „globalizavosi“, vokiškai tariant: beveik visos šalys priklauso viena nuo kitos. Tačiau visų pirma globalizuotos finansų rinkų veikėjai pasisavino beveik nekontroliuojamą valdžią.
Tačiau kartu – ir beveik nepastebimai – žmonija žaibiškai padidėjo iki 7 milijardų. Kai aš gimiau buvo tik 2 milijardai. Visi šie ypatingi pasikeitimai galingai paveikė Europos tautas, jos valstybes ir jų gerovę!
Kita vertus, visos Europos tautos sensta ir Europos piliečių skaičius mąžta. Pasaulyje 21-jo amžiaus viduryje veikiausiai gyvens jau 9 milijardai žmonių, tuo tarpu, kai Europos tautos kartu sudaro tik 7 proc. visų pasaulio gyventojų. 7 procentai iš 9 milijardų! Ištisus du dešimtmečius iki 1950 metų europiečiai sudarė per 20 proc. pasaulio gyventojų. Bet jau 50 metų mūsų europiečių mažėja, ir ne tik imant absoliučiais skaičiais, bet ir lyginant su Azija, Afrika ir Lotynų Amerika. Lygiai taip pat mažėja ir europiečių sukuriama pasaulio socialinio produkto dalis, t.y., visos žmonijos sukuriamos pridėtinės vertės dalis. Iki 2050 m. ši dalis sumažės dar 10 proc. 1950 m. ši dalis sudarė 30 proc.
Kiekviena pavienė Europos tauta 2050 m. sudarys tik 1 proc. visų pasaulio gyventojų. Tai reiškia: jei norime turėti viltį, kad mes, europiečiai esame reikšmingi pasauliui, tai to galime pasiekti tik kartu. Nes pavienes valstybės, nesvarbu, Prancūzija, Italija, Vokietija, Lenkija, Olandija, Danija, ar Graikija, tuomet jau skaičiuosime ne procentiniais skaičiais, o tik matuosime promilėmis.
Iš to išplaukia ilgalaikis nacionalinių valstybių strateginis integracinio vienijimosi interesas. Šis strateginis Europos integracijos interesas įgaus didesnę svarbą. Tautos tai dar ne visiškai suvokia. Vyriausybės taip pat nepadeda tautoms to įsisąmoninti.
Tačiau jeigu Europos Sąjungai ateinančiais dešimtmečiais nepavyktų, net ir ribotai, pasiekti bendro gebėjimo veikti, tai negalima atmesti galimybės dėl atskirų Europos valstybių ir Europos civilizacijos pačių sukeltos marginalizacijos. Negalima atmesti tokiu atveju ir konkurencinių ir Europos valstybių kovų dėl prestižo. Tokiu atveju Vokietijos įtraukimas beveik nefunkcionuotų. Ir senasis žaidimas tarp centro ir periferijos vėl galėtų tapti realybe.
Pasaulinio švietimo, pavienio žmogaus teisių ir jo orumo, teisinės valstybės ir demokratizacijos sklaidos procesas iš Europos nebūtų veiksmingi impulsai. Atsižvelgiant į šiuos aspektus Europos bendrija yra gyvybiškai būtina mūsų senojo kontinento nacionalinėms valstybėms. Ši būtinybė viršija Čerčilio ir de Golio motyvus, ji viršija Adenauerio motyvus, ji išeina ir už Ernsto Roiterio (Ernst Reuter), Frico Ėlerso (Fritz Ehlers), Vilio Branto (Willy Brandt), o taip pat ir Helmuto Kolio motyvų ribų.
Leiskite papildyti: tačiau vis tik kalbama apie Vokietijos įtraukimą. Todėl mes, vokiečiai, turėtume suprasti mūsų pačių užduotį, mūsų pačių vaidmenį Europos integracijoje.
III. Vokietijai reikia pastovumo ir patikimumo
Jei 2011 m. pabaigoje į Vokietiją pažvelgsime artimų ir tolimų kaimynų akimis, tai pamatysime, kad jau dešimtmetį Vokietija kaimynams kelia neigiamas emocijas, o pastaruoju metu ir politinį susirūpinimą. Pastaraisiais metais kilo didelių abejonių dėl Vokietijos politikos pastovumo. Sušlubavo pasitikėjimas Vokietijos politikos patikimumu.
Šios abejonės ir susirūpinimas kyla dėl Vokietijos politikų ir vyriausybių klaidų užsienio politikos srityje. Kita vertus, jos susijusios su pasaulį stebinančia susivienijusios Vokietijos ekonomine galia. Jau aštuntajame dešimtmetyje, kai šalis dar buvo padalinta, mūsų ekonomika tapo stipriausia Europoje. Technologijų, finansų ir socialinės politikos požiūriu mūsų ekonomika šiandien viena pajėgiausių pasaulyje. Mūsų ekonominė galia ir prieš dešimtmečius įsivyravusi stabili socialinė taika kai kam sukėlė pavydą, juolab, kad mūsų bedarbystės ir įsiskolinimo lygis neperžengia tarptautinių normų.
Tačiau mes nepakankamai įsisąmoninome, kad mūsų ūkis ne tik stipriai integruotas į bendrą Europos rinką, bet ir globalizuotas, todėl labai priklausomas nuo pasaulinės konjunktūros. Dėl šios priežasties ateinančiais metais nepamatysime ypatingo Vokietijos eksporto augimo.
Tuo pat metu pastebimos neigiamos tendencijos, būtent, didžiulis ilgalaikis prekybos balanso ir einamosios sąskaitos perviršis. Jau keletą metų perviršiai sudaro apie 5% mūsų socialinio produkto. Jie panašaus dydžio kaip Kinijoje. Mes apie tai negalvojame, kadangi perviršiai atsiliepia ne Vokietijos markei, o eurui. Tačiau mūsų politikai turėtų tai įsisąmoninti.
Visi mūsų perviršiai iš tikrųjų yra deficitai kitose šalyse. Reikalavimai, kuriuos mes keliame kitiems yra jų skolos. Šiuo atveju kalbame apie pasipiktinimą keliančius mūsų kažkada siekto „užsienio prekybos pusiausvyros“ idealo iškraipymus. Šie pažeidimai neramina mūsų partnerius. Ir kai šiandien iš užsienio, dažniausiai iš Amerikos, pasigirsta balsų, reikalaujančių, kad Vokietija imtųsi Europos vadovo vaidmens, tai dar labiau sustiprina mūsų kaimynų įtarumą ir žadiną skaudžius prisiminimus.
Toks ekonomikos vystymasis ir Europos Sąjungos institucijų veiksmų krizė vėl privertė Vokietiją imtis pagrindinio vaidmens. Kartu su Prancūzijos prezidentu Vokietijos kanclerė sutiko su šiuo vaidmeniu. Tačiau daugelyje Europos sostinių bei mūsų kaimynų žiniasklaidoje didėja susirūpinimas Vokietijos dominavimu. Šiuo atveju kaimynus neramina ne karinė ir politinė valdžios koncentracija, bet ekonominiu požiūriu nepaprastai stiprus centras.
Todėl būtina signalizuoti kruopščiai apgalvotą perspėjimą Vokietijos politikams, žiniasklaidai ir visuomenei.
Jei mes, vokiečiai, remdamiesi savo ekonomine galia susigundysime vadovauti Europai arba bent jau vaidinti primus inter paris, tai dauguma mūsų kaimynų pradės tam veiksmingai priešintis. Labai greitai atgis periferijos nuogąstavimai dėl pernelyg stipraus Europos centro iškilimo. Tokios raidos padariniai būtų ES suluošinimas, o Vokietija liktų izoliuota.
Labai didelei ir ekonominiu požiūriu labai galingai Vokietijos Federacinei Respublikai – dar ir tam, kad apsisaugotų pati nuo savęs – reikalinga Europos integracija. Todėl dar nuo Helmuto Kolio laikų, nuo 1992 m. Vokietijos konstitucijos 23 straipsnis įpareigoja mus bendram darbui „...plėtojant Europos Sąjungą“. 23 straipsnis mus įpareigoja bendram darbui taip pat ir subsidiarumo principo pagrindu. Dabartinė ES institucijų veiksmų krizė šių principų jokiu būdu nepakeičia.
Mūsų geopolitinė padėtis Europos centre, nelemtas vaidmuo Europos istorijos raidoje iki 20 amžiaus vidurio ir dar dabartinis ekonominis pajėgumas – visos šios aplinkybės įpareigoja kiekvieną Vokietijos vyriausybę įsijausti į kitų ES valstybių narių interesus. Mes privalome būti pasirengę padėti savo partneriams.
Mes, vokiečiai, per šešis dešimtmečius atstatydami savo valstybės ūkį tokios pažangos pasiekėme taip pat ne vien savo jėgomis. Nebūtume to padarę, jei mums nebūtų padėjusios karą laimėjusios Vakarų valstybės, jei nebūtume įsijungę į Europos Bendriją, į Šiaurės Atlanto Sąjungą, jei mums nebūtų padėję kaimynai, jei nebūtų prasidėję politiniai pokyčiai Vidurio Europos rytuose ir jei nebūtų žlugusi komunistinė diktatūra. Mes, vokiečiai, dėkoti turime už ką. Mes taip pat privalome būti vertais to solidarumo, kurį mums pademonstravo kaimynai ir savo ruožtu pademonstruoti solidarumą kaimynams.
O mūsų siekis vaidinti savarankišką vaidmenį pasaulio politikoje ir siekti pripažinimo pasaulio politikoje visai nereikalingas, gal būt, netgi žalingas. Kad ir kaip būtų, būtina glaudžiai bendradarbiauti su Prancūzija ir Lenkija, su kitais kaimynais ir partneriais Europoje.
Esu įsitikinęs, kad pagrindinis ilgalaikis strateginis Vokietijos interesas – pačiai savęs neizoliuoti ir neleisti, kad kiti izoliuotų. Izoliacija Vakaruose būtų pavojinga. Izoliacija Europos Sąjungoje arba euro zonoje būtų labai pavojinga. Mano nuomone, šis Vokietijos interesas yra aukščiau už įvairius taktinius visų politinių partijų interesus.
Vokietijos politikai ir žiniasklaida privalo nuolat skleisti šią mintį visuomenei, tai neatidėliotina jų pareiga.
Tačiau jei kas nors leistų suprasti, esą dabar ir ateityje Europoje bus kalbama vokiškai, jei kuris nors Vokietijos užsienio reikalų ministras manytų, esą jo pasisakymai Tripolyje, Kaire arba Kabule svarbesni už politinius kontaktus Lisabonoje, Madride, Varšuvoje arba Prahoje ir labiau verti televizijos laidų, arba jei dar kas nors manytų privaląs apsaugoti valiutų sąjungą – tai būtų tik kenksmingas jėgos demonstravimas.
Iš tiesų, Vokietija ilgus dešimtmečius yra pagrindinė mokėtoja. Mes tai galime ir darome tai nuo Adenauerio laikų. Tiesa ir ta, kad Graikija, Portugalija arba Airija visada buvo pinigų gavėjos.
Matyt dabartiniai Vokietijos politikai ne iki galo suprato tokį solidarumą. Tačiau iki šiol tai buvo savaime suprantama. Taip kaip savaime suprantamas ir Lisabonos sutartyje įtvirtintas subsidiarumo principas: to, ko viena valstybė negali arba nepajėgia įveikti, privalo imtis visa Europos Sąjunga.
Teisingos politinės nuojautos vedamas, nepaisydamas Kurto Šumacherio (Kurt Schumacher) o vėliau ir Ludvigo Ėrhardo (Ludwig Ehrhard) pasipriešinimo Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer) nuo pat Šumano plano pritarė prancūzų pasiūlymams. Nors Vokietija tuo metu buvo padalinta, Adenaueris teisingai įvertino ilgalaikį strateginį Vokietijos interesą. Visi jo pasekėjai – Brandtas (Brandt), Šmidtas (Schmidt), Kolis (Kohl) ir Šrioderis (Schröder) tęsė Adenauerio integracijos politiką.
Dėl ilgalaikio strateginio Vokietijos intereso niekada nekilo abejonių sprendžiant kasdienius, vidaus ar užsienio politikos taktikos klausimus. Todėl, nepaisant vyriausybių kaitos, ilgus dešimtmečius mūsų kaimynai ir partneriai galėjo pasitikėti Vokietijos Europos politikos pastovumu. Šis tęstinumas būtinas ir ateityje.
IV. Būtina pagyvinti ES veiklą
Svarus Vokietijos indėlis visuomet buvo savaime suprantamas dalykas. Taip turėtų būti ir ateityje. Tačiau turėtume žvelgti ne į tolimą ateitį. Šiaip ar taip, sutarties pakeitimais galima tik iš dalies pataisyti prieš dvidešimt metų Mastrichte sukurtą sistemą, iki galo neatliktus darbus ar padarytas klaidas. Man atrodo, kad šiandien siūlomi galiojančios Lisabonos sutarties pakeitimai ateityje nelabai pasitarnaus, belieka prisiminti su ratifikavimu susijusius sunkumus arba neigiamus referendumų rezultatus.
Todėl aš pritariu Italijos prezidento Napolitano mintims, kurias jis išdėstė spalio mėnesį pasakytoje svarbioje kalboje, būtent, kad šiandien privalome susitelkti į tai, ką privalome padaryti dabar. Ir kad tam privalome išnaudoti visas galimybes, kurias mums suteikia galiojanti ES sutartis, ypač griežtinant fiskalines taisykles ir stiprinant euro zonos ekonominę politiką.
Dabartinė ES institucijų veiksmų krizė nesitęs amžinai. Išskyrus Europos Centrinį Banką, kitos institucijos – Europos Parlamentas, Vadovų Taryba, Briuselio komisija ir Ministrų tarybos – įveikus 2008 m. bankų krizę ir po jos sekusią skolų krizę maža kuo prisidėjo prie dabartinės situacijos pagerinimo.
ES vadovybės krizei įveikti patentuoto recepto nėra. Prireiks daugelio veiksmų, vienų reikės imtis tuo pat metu, o kitus atlikti vieną po kito. Prireiks ne tik sugebėjimo vertinti, energijos, bet ir kantrybės. Konceptualūs Vokietijos pasiūlymai neturėtų apsiriboti lozungais. Jie turėtų būti ištarti ne skambiose televizijos laidose, bet konfidencialiai aptarti ES institucijose. Tuo pačiu mes, vokiečiai, neturėtume partnerių akyse kaip sektino pavyzdžio arba mato iškelti nei savo socialinės, nei federacinės sistemos, nei savo biudžeto bei finansų tvarkos, o tik pateikti tai, kaip vieną iš daugelio galimybių.
Mes visi prieš ateities Europą atsakingi už visa tai, ką Vokietija šiandien daro arba ko nepadaro. Mes privalome mąstyti europietiškai, ir ne tik mąstyti, bet ir turėti jautrią širdį savo kaimynų ir partnerių atžvilgiu.
Vienu svarbiu klausimu mano nuomonė sutampa su Jurgeno Habermaso (Jürgen Habermas) neseniai pasakytomis mintimis, kad – cituoju – „mes iš tiesų pirmą kartą ES istorijoje išgyvename demokratijos silpninimo laikotarpį!!!“ (Citatos pabaiga). Iš tikrųjų, ne tik Europos Vadovų Taryba, įskaitant prezidentus, taip pat Europos Komisija kartu su jos pirmininku ir įvairios ministrų tarybos kartu su visa Briuselio biurokratija į šalį nustūmė demokratijos principą. Tada, kai priėmėme sprendimą dėl visuotinių rinkimų į Europos Parlamentą aš klydau, manydamas, kad Parlamentas pats įgis svarbos. Iki šiol jis nepadarė jokio pastebimos poveikio krizei įveikti, nes jo svarstymai ir sprendimai lieka visuomenės nepastebėti.
Todėl kreipiuosi į Martiną Šulcą (Martin Schulz), pats laikas Jums ir Jūsų krikščionims demokratams, Jūsų kolegoms socialistams, liberalams ir žaliesiems visiems kartu viešai pasisakyti, bet taip aiškiai, kad visi išgirstų. Tokiam Europos Parlamento proveržiui, gal būt labiausiai tiktų nuo 2008 m. G-20 taip ir likusi nepakankama bankų, biržų ir finansinių instrumentų priežiūros sritis.
Iš tiesų, keliasdešimt tūkstančių JAV ir Europos finansų maklerių ir dar keletas reitingų agentūrų įkaitais paėmė politiškai atsakingas Europos šalių vyriausybes. Vargu ar galima tikėtis, kad Barakas Obama svariai tam pasipriešins, taip pat kaip ir Didžiosios Britanijos vyriausybė. Nors 2008 m. ir 2009 m. pasaulio vyriausybės mokesčių mokėtojų pinigais iš tiesų išgelbėjo bankus, tačiau jau 2010 m. ši išsilavinusių, tačiau į psichozes linkusių finansų vadybininkų minia vėl ėmėsi seno pelno ir kompensacijų žaidimo, azartinio lošimo visų nežaidžiančiųjų sąskaita. Šį nepaprastai pavojingą reiškinį kartu su Marion Dionhoff (Marion Dönhoff) kritiškai vertinau dar dešimtajame dešimtmetyje.
Jei niekas nieko nedarys, tada veiksmų privalės imtis euro zonos dalyviai. Tokiu atveju reikėtų vadovautis Lisabonos sutarties 20 straipsniu. Jame numatyta, kad atskiros arba keletas ES valstybių narių „...tarpusavyje sukuria sustiprinto bendradarbiavimo būseną“. Kad ir kaip būtų, euro zonos šalys turėtų imtis bendrą finansų rinką reguliuojančių priemonių, pradedant normalių komercinių bankų ir kitų investicinių ir šešėlinių bankų atskyrimu ir baigiant skolintų vertybinių popierių pardavimo ateities terminais, prekybos išvestinėmis priemonėmis, jei jos nepatvirtintos oficialios biržų priežiūros uždraudimu, ir veiksmingu euro zoną veikiančių reitingų agentūrų veiklos apribojimu. Ponios ir ponai, išsamesnėmis detalėmis Jūsų nevarginsiu.
Žinoma, viso pasaulio bankų lobistai prieš tai panaudos visus svertus. Jie jau sutrukdė veiksmingų taisyklių įvedimą. Tai jie savo pačių naudai suteikė galimybę finansų maklerių miniai priversti į keblią padėtį patekusias Europos valstybių vyriausybes rengti vis naujus „gelbėjimo ratus“, ir svertų pagalba vis labiau juos plėsti. Atėjo laikas tam pasipriešinti. Jei europiečiams pakaks drąsos ir jėgų parengti išsamią finansų rinkos reguliavimo sistemą, tai po kiek laiko galėsime tapti stabilumo zona. Tačiau jei mums nepavyks, Europos svarba toliau mažės, o pasaulis vystysis Vašingtono ir Pekino duumvirato link.
Dabar svarbiausia imtis visų sumanytų būtinų veiksmų, nuo kurių priklauso artimiausia euro zonos ateitis. Tai gelbėjimo fondai, viršutinės skolinimosi ribos ir jų kontrolė, bendra ekonominė ir fiskalinė politika bei įvairios nacionalinės mokesčių, išlaidų, socialinės ir darbo rinkos politikos reformos. Tačiau bendras skolinimasis taip pat neišvengiamas. Mes, vokiečiai, neturime teisės jo atmesti skatinami nacionalinio egoizmo.
Tačiau neturime teisės visai Europai propaguoti kraštutinės defliacijos politiką. Priešingai, Žakas Delorsas (Jacques Delors) teisus, reikalaudamas, gerėjant biudžetų būklei vykdyti ir finansuoti augimą skatinančius projektus. Jei nebus augimo, nebus kuriamos naujos darbo vietos, nė viena valstybė nepagerins biudžeto būklės. Jei kas nors galvoja, kad Europa gali pasveikti vien tik taupydama biudžeto lėšas, tegul pastudijuoja Heinricho Briūningso (Heinrich Brünings) 1930/32 m. defliacijos politikos padarinius, sukėlusius depresiją, didžiulio masto bedarbystę ir sąlygojusius pirmosios Vokietijos demokratijos žlugimą.
V. Mano bičiuliams
O galiausiai, mielieji bičiuliai, išties neturėčiau taip ilgai socialdemokratams skaityti pamokslą apie internacionalinį solidarumą. Vokiečių socialdemokratija jau štai visas pusšimtis metų nusiteikusi internacionalistiškai daug labiau nei liberalų, konservatorių, ar vokiečių tautinę savimonę puoselėjančios kartos. Mes, socialdemokratai, visad laikėmės kiekvieno pavienio žmogaus laisvės ir orumo. Mes visad galvojome apie atstovaujamąją parlamentinę demokratiją. Šios pagrindinės vertybės įpareigoja mus ir šiandien Europos solidarumui.
Žinoma, 21-jo amžiaus Europą ir toliau sudarys nacionalinės valstybės, kiekviena su sava kalba ir savo istorija. Tad iš Europos federacinės valstybės nebus. Tačiau Europos Sąjunga neturi virsti vien tik valstybių sąjunga. Europos Sąjunga turi išlikti dinamiškai besivystančiu vienetu. Žmonijos istorijoje tokių pavyzdžių nėra. Mes, socialdemokratai, privalome prisidėti prie laipsniško šios sąjungos klestėjimo.
Kuo senesniu tampi, tuo labiau galvoji didesnėmis atkarpomis. Tačiau ir būdamas senu, tvirtai tikiu trimis Godesbergo programos pagrindinėmis vertybėmis: laisve, teisingumu ir solidarumu. Be to galvoju, kad teisingumas reikalauja lygių galimybių vaikams, moksleiviams ir jaunimui.
Kai žvelgiu atgal į 1945 arba 1933 metus – tuomet jau buvau 14 metų – pažanga, kurios šiandien pasiekėme, atrodo beveik neįtikėtina. Pažanga, kurios mes, europiečiai, pasiekėme per Maršalo planą 1948 m., Šumano planą 1950 m. Lechą Valensą (Lech Walesa) ir „Solidarumą“ , Vaclavą Havelą (Vaclav Havel) ir Chartiją 77, per vokiečius Leipcige ir Rytų Berlyne nuo didžiųjų permainų 1989/91 m.
Jeigu šiandien didžioji Europos dalis džiaugiasi žmogaus teisėmis ir laisve, to nė negalėjome įsivaizduoti nei 1918 m., nei 1933 m., nei 1945 m. Tad dirbkime ir kovokime už tai, kad istoriškai unikali Europos Sąjunga iš dabartinio silpnumo pakiltų tvirta ir savimi pasitikinti!