Kilnumas
Žaviuosi visada tavim –
Neišdavei manęs. Tau ačiū.
Todėl namuos visi savi,
Nepajutau, kad būčiau svečias.
Tu kažkada buvai kita.
Prašei žibuoklių. Dovanojau.
Buvai lyg voverė rate
Man viską paaukojai.
Dabar eini tik tuo keliu,
Kurį pati nutiest suspėjai.
Galbūt ir man dar nevėlu
Širdim dainuot ir vėlei.
Romantikos skraistė
Sninga ramiai ir smulkiai. Einu ir pėdsakus
palieku.
Galvoju, kas yra romantika. Lietuje ar pūgoj
jinai didesnė? Gal giedroje, saulės atokaitoj
ar pavėsy...
Tikrų tikriausiai ji širdyje gyvena, ir ne
kiekvienoj vienodo dydžio. Todėl sparnų romantikams
pavydžiu. O praeitie, tave palydžiu
ir einu pasitikt ateities. Po romantikos skraiste
tegul nebūna pasislėpus.